You are here
Pagrindinis > Rekomenduojame > Devyni Vilniaus knygų mugės grybšniai: ką gi aš čia veikiu?

Devyni Vilniaus knygų mugės grybšniai: ką gi aš čia veikiu?

Vilniaus knygų mugė baigėsi beveik prieš savaitę, leidome susigulėti įspūdžiams. Čia pateiksime keletą savo asmeninių pastebėjimų apie mugę, kuri tampa didžiuliu renginiu, kuriame knygos, drįstame prognozuoti, artimu metu jau bus tik vienas iš dėmesio objektų. Visko aprėpti tampa kone neįmanoma. Gerai tai ar blogai? Na, priklauso nuo požiūrio. Bent jau mums tas jaukesnis mažesnis variantas buvo artimesnis širdžiai, tačiau nieko čia jau nepakeisi – neriame ir į šį knygų karnavalą ir žiūrime, ką randame.

Michailas Šiškinas

Leidykloms vienai po kitos skelbiant, kas atvažiuos į mugę, atrodė, kad šiemet bent jau užsienio literatūros įžymybių nepamatysime. Buvo trimituojama, kad Vilniuje viešėsianti Salla Simukka yra kylanti Europos žvaigždė. Tačiau mes ne paaugliai, tad ir susitikimas su trilerius paaugliams rašančia autore, švelniai tariant, neintrigavo. Na, taip, Antanas Šileika, Antanas Venclova visada įdomu. Tačiau jau matyti, girdėti, skaityti. Ir štai tada paaiškėjo, kad mugėje svečiuosis „Laiškų knygos“ autorius Michailas Šiškinas. Žinoma, visa tai tėra subjektyvūs dalykai, tačiau tai autorius, kuris šiuo savo kūriniu pribloškė, tokios gražios kalbos jau seniai neteko skaityti. Tiesą sakant, susitikimo su juo kiek baiminomės, mat neretai būna taip, kad rašytojas stulbina savo knygų grožiu, tačiau susitikimas palieka blankų įspūdį. Šiuo atveju taip nenutiko. Šiltas, su humoru, lyg ir lengvai slystantis, tačiau kartu kabinantis gilius dalykus – toks buvo susitikimas su M.Šiškinu. Eilė prie jo autografų buvo tokia, kad tapo akivaizdu – rašytojas čia turi didelį gerbėjų būrį. Deja, sprendžiant pagal jo interviu, artimu laiku nieko naujo jis neketina išleisti. Tad Lietuvoje verčiami jo ankstesni kūriniai, kurie, bent jau subjektyvia nuomone, tikrai neprilygsta „Laiškų knygai“.

Kur gi žvaigždės?

Šis pastebėjimas siejasi su prieš tai išsakytomis pastabomis. Taigi, mugė kasmet skelbia surenkanti rekordinius žmonių kiekius. Leidyklos parduoda rekordinius knygų kiekius. Tačiau jeigu palyginsime, kokios literatūros žvaigždės atvažiuodavo anksčiau ir ką matome dabar, kyla klausimas – jeigu mugė plečiasi, surenka daugiau pinigų, turėtų lyg ir ryškiau įsirėžti į literatūros žemėlapį ir kviečiamomis žvaigždėmis. Pamenate, buvo čia Federicas Beigbederis, Alessandro Baricco, Johnas Irvingas ir daugelis kitų. Galima ginčytis dėl skonio, tačiau negali nuneigti, kad tai autoriai, kurie yra dar ir kaip gerai žinomi. Kodėl tokio kalibro autorių nebuvo šiemet, išskyrus M.Šiškiną, sunku pasakyti.

A.Tapinas vietoje K.Sabaliauskaitės

Jeigu anksčiau didžiausia lietuviška mugės žvaigžde buvo Kristina Sabaliauskaitė, šiemet jos vietą užėmė Andrius Tapinas. Savaime suprantama kodėl – prieš mugę jis išleido savo naują knygą, sumaniai pasinaudojo viešaisiais ryšiais, o mugėje pastatė narvą su zombiais, kuris smarkiai išsiskyrė visame renginio kontekste, prie kurio fotografavosi visi iš eilės, netgi prezidentė, kuris kažkam patiko, daug kam nepatiko, bet faktas, kad mugėje jo nepamatyti buvo neįmanoma.

Beje, galima pastebėti tendenciją – naujų mugės žvaigždžių kaip ir neatsiranda, viskas sukasi tame pačiame rate. Pastaraisiais metais šventoji trejybė: K.Sabaliauskaitė-A.Čekuolis-A.Tapinas. Apie A.Čekuolio fenomeną šįkart jau net ir nebekalbėsime, gal netrukus apžvelgsime jo naują knygą, kuri pati savaime jau yra fenomenas – kaip gali visa tai pakliūti į perkamiausiųjų knygų viršų?

tapinas

Vietos salėje nėra. NĖRA!

Jau kelis metus mugėje tapo aišku, kad norint pamatyti mėgstamą autorių reikia į salę ateiti kiek anksčiau. Tačiau dar taip nebuvo, kad net atėjus prieš kokias 15 minučių iki renginio pradžios vietos salėje tiesiog nerandi, ir tiek. Spraudies, stumiesi per minią, mėgini kone bėgomis apibėgti visas eiles – vietų nėra. Tiesą sakant, jų beveik nėra net ir norint atsistoti. Kai kurie lankytojai apdairiai ateina į prieš tai esantį renginį ir vietą čiumpa šiam besibaigiant ir žmonėms besiskirstant. Patikėkite, prieš A.Tapino knygos pristatymą tas vietų užgrobimas tetruko gal kokią pusę minutės.

Yra lankytojų, kurie užsiima vietą salėje ir sėdi visuose renginiuose iš eilės. Nes mat viskas įdomu. Nuojauta kužda, kad ateis laikas, kai atsiras salėse užimtų vietų pardavinėtojai.

Sunku patikėti, bet prasispraust beveik neįmanoma net ir į tokių, regis, ne minioms pritaikytų autorių kaip Viktoras Pelevinas knygų apžvalgą. Galiausiai puolęs į neviltį imi ir atsiduri ten, kur paprasčiausiai gali rasti laisvą vietą ir kažką paklausyti. Kol supranti, kad gi klausaisi, kaip Vytautas Radžvilas, Valentinui Sventickui linkčiojant, pasakoja apie Vakarų bankų savivalę Lietuvoje ir kaip jie engia mūsų žmones. Ir supranti, kodėl radai tą laisvą vietą.

Knygų naujienos

Iš esmės likome taip ir nesupratę. Ar tik mums taip pasirodė, ar leidyklos mugei neparuošė jokių kozirių, smogiamųjų naujienų? Beveik nebuvo galima rasti kažko, kas knygynuose negulėjo jau prieš mugę (na, buvo išimčių, tarkime, naujoji Undinės Radzevičiūtės knyga, kai kurios kitos naujienos, bet tokių tikrai buvo nedaug), kas nustebintų, ko specialiai galėtum ieškoti renginyje. Tad ir pirktos šįkart buvo vos kelios knygos, nes viskas, ką norėta, jau įsigyta prieš tai.

Plačiai apkalbėta ir detektyvų tema – kodėl leidyklos nesinaudojo proga ir neprikepė naujų šio žanro knygų, juk visgi renginys, skirtas detektyvams? Niekas nepateikė Lietuvoje dar neskaityto autoriaus kūrinių (Skandinavijoje jų gali rasti turbūt kiekviename kaimelyje). „Jotema“, kurios pagrindinis arkliukas yra detektyvai, išvis atrodė tarsi plaukiantys pasroviui – ką turim, tą tegul ir perka. Na, taip, išleido „Baltos lankos“ naują Jo Nesbo romaną, tačiau tai išimtis.

Ir išvis – priekaištas leidykloms – knygų gausybėje reikia kažkokio kelrodžio susigaudyti tarp visų jų. Kodėl gi nepažymėjus knygų lipdukais: štai ta pakliuvusi į tą sąrašą, ta išrinkta geriausia knyga etc etc. Tai praktikuojama visame pasaulyje, pas mus labai labai vangiai.

Praktiniai reikalai

O dabar pereikime prie praktinių reikalų. Gerai, jau visi žinome, kad važiuoti į mugę reikia visuomeniniu transportu. Nebent automobiliu nori atvykti dar prieš mugei prasidedant, nes vietos, kaip ir vietose salėse, nėra. Žinome, kad reikia ieškoti pažįstamų, dirbančių kažkokiame stende, kažkurioje leidykloje, jeigu nenorime kautis tame išgyvenimo mūšyje prie rūbinės.

Tačiau maistas? Negi negalima sutvarkyti bent šio reikalo? Negi neatsiranda daugiau įmonių, norinčių įrengti užkandines? Tokios minios – reikalas rimtas, kvepia visai neprastu uždarbiu. Galų gale, oras buvo puikus, kodėl gi niekas neįrengė lauke kažkokios užkandinės, kuri būtų buvusi visai puikus reikalas išėjus iš salės, kur oro trūkumas buvo toks, kad apkvaitęs galėjai nusipirkti netgi Edmundo Malūko knygą ar magnetuką šaldytuvui su Paolo Coelho citata. Gerai, gerai, taip blogai nebuvo, bet netoli to. Beje, vienas įdomus reikalas, liudijantis, kad knygos ir alus – suderinama. Šeštadienį vakare alus buvo pasibaigęs dviejose iš trijų mugės kavinių (trečios tikrint jau nebuvo jėgų). Štai dar vienas niuksas tingiems prekybininkams į pašonę.

66 tūkstančiai žmonių, per 400 renginių, skelbia organizatoriai. Na, taip, su kiekybe nepasiginčysi. Bet juk ir SEL’as skelbia: daugiau garso, daugiau šviesų

Muzikos salė

Muzikos salė, perkelta į atskirą paviljoną, labai puiki idėja. Anksčiau tie muzikos stendai atrodė tarsi koks svetimkūnis, įsiskverbęs į knygų salę, o dabar viskas atrodė vietoje ir suderinta. Prekiautojai vinilais, kasetėmis (savo įrašų atnešė ir legendinis Dovydas Bluvšteinas), kompaktiniais diskais, muzikos atributika, salė, kurioje grojo tokie atlikėjai kaip G&G Sindikatas, Ieva Narkutė ir daugybė kitų – toks įspūdis, kad tai buvo tarsi kažkoks keistas mini muzikos festivalis. Tiesa, kuo tai siejasi su knygomis? Tuo, kad kultūra? Nesakome, kad tai blogai, ten išties buvo kone jaukiausia erdvė visame renginyje, tačiau mugės organizatorių minčių kryptį visgi sunku perprasti.

Planavimas

Auksinė taisyklė – knygas pirk ketvirtadienį, į susitikimus eik šeštadienį – pasitvirtino ir šiemet. Ketvirtadienį popiet žmonių išties buvo nedaug, tad galėjai neskubėdamas apeiti stendus, pašnekėti su pardavėjais, netgi Kristina Sabaliauskaitė buvo neapgulta. Jau nekalbant apie Andrių Užkalnį, kuriam kompaniją palaikė ne skaitytojai, o asmeninis treneris, irgi išleidęs knygą, ir, regis, buvęs netgi populiaresnis už savo garsųjį globėją.

Užtat penktadienio vakaras, kuris irgi visuomet būdavo gana jaukus, šįkart smogė tikra skaitytojų minios kumščio jėga: jau po pietų kai kuriose rūbinėse vietų nebebuvo, o tavo judėjimo kryptį nulemdavo ne norai, o tai, kur neša srovė. Ramybė vėl sugrįžo tik sekmadienį popiet, kuris buvo toks skaidriai šviesus – pro langus šviečia saulė, aplink tvyro tingus pabaigos jausmas, apdovanojami laureatai, gali neskubėdamas apsižvalgyti stendus ir pasišnekučiuot su pažįstamais. Dar būna ir šioje mugėje tokių akimirkų.

Nuotaika

Visuomet sakydavome, kad į mugę einama ne pirkti knygų (skaitytų knygų stendai? Tokių parduotuvių gi pilna mieste ir šiaip. Nuolaidos? Jos dar geresnės internete. Knygos leidyklos kainomis? Nueini ramiai į leidyklos knygyną ir nusiperki be grūsčių), ne į susitikimus su rašytojais (žinoma, tai įdomu, tačiau jeigu dalyvauji visame tame: ateik-prasibrauk-užsiimk vietą-prasiveržk link išėjimo-susirask kito veiksmo salę procese, jau po kurio laiko imi ir pavargsti, supranti, kad nieko nebenori). Tad pagrindinis dalykas visgi visada būdavo bendra nuotaika – knygiška aplinka, pažįstami, tas bendrumo jausmas. Sunku pasakyti, kodėl šįkart to jausmo buvo kiek mažiau. Gal išties žmonių jau ima tapti smarkiai per daug? Imi svarstyti, ką gi ta mugė reiškia asmeniškai ir kodėl čia esi. Kita vertus, su tokiom mintim po mugės dorojiesi kasmet. 66 tūkstančiai žmonių, per 400 renginių, skelbia organizatoriai. Na, taip, su kiekybe nepasiginčysi. Bet juk ir SEL’as skelbia: daugiau garso, daugiau šviesų.

Na, ir, žinoma, pabaigai esminis klausimas, kurį pateikia kiekvienas sutiktasis: tai ką nusipirkai?

Ogi, kaip jau minėta, beveik nieko. Tiksliau, trys knygos tilpo į krepšį.

Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“ – jau kurį laiką neprisiruošta nusipirkti, o tai, ko gero, geriausia praėjusiais metais pasirodžiusi eseistikos knyga

Johno Banville „Begalybės“ – ką jau čia slėpti, suviliojo 2 eurų kaina. Grįžus prisiminta, kad ši knyga jau guli lentynoje.

Mažvydo Karaliaus „Išdidžios pirštinės“ – knyga dovanoms, mat autorius ją jau buvo padovanojęs

Parašykite komentarą

Top