You are here
Pagrindinis > Mes skaitėme > „Inferno“: pragaro ratai Dano Browno gerbėjams

„Inferno“: pragaro ratai Dano Browno gerbėjams

Tokio „piaro“ srauto, koks buvo prieš išleidžiant Dano Browno naujausią knygą „Inferno“, turbūt nebuvo nuo pat EL James „Fifty Shades of Grey“ laikų.

Ko tik mes negirdėjome – ir apie magiškąjį Dantės įkvėpimą, ir apie tai, kaip vertėjai buvo įkalinti kažkokiame bunkeryje, kad ginkdie neišplatintų Dano Browno naujojo romano ištraukų jo naujojo šedevro išsiilgusiam pasauliui.

Reikia pasakyti, kad tai suveikė. Kaip ir dažniausiai Dano Browno atveju. Suraskite nors vieną didesnę užsienio žiniasklaidos priemonę, kuri nerašė apie šį naująjį D.Browno kūrinį. Net ir Lietuvoje prasprūdo šioks toks srautelis informacijos apie šią knygą. Rezultatas akivaizdus – tiek pasaulyje, tiek ir pas mus knyga šovė į perkamiausiųjų viršų.

Prieš pasirodant šiai knygai lietuviškai jau teko paskaityti nemažai atsiliepimų apie naująjį D.Browno opusą ir užsienio spaudoje. Nemažai jų, ypač literatūros kritikų, buvo… hmmm, švelniai tariant, ne itin palankūs.

Taip, D.Browno kritikai nelabai mėgsta iš principo. Dėl to, kad jo prastas stilius, dėl to, kad kartojasi, dėl to, kad taip išnaudoja viešuosius ryšius, dėl to, kad, galų gale, toks populiarus.

Mano nuomone, nemažai šių priekaištų pelnyti, tačiau negalima nuneigti ir to, kad D.Brownas yra parašęs kelias tikrai puikiai pavykusias knygas. Žinoma, turiu galvoje „Angelus ir demonus“ bei „Da Vinčio kodą“. Sakykite ką norite, bet D.Brownas čia buvo aptikęs tokį derinį, kaip į vieną sumalti mistiką, istoriją, nuotykius, detektyvą, kad trilerių mėgėjams sunku buvo atsiplėšti nuo knygos. Be to, jis sugebėjo parašyti taip, kad viskas netgi buvo panašu į realybę (ar pamenate, kiek triukšmo kilo po „Da Vinčio kodo“ ir kaip įnirtingai bandyta įrodinėti, kad tai, ką jis aprašė, netiesa?)

Tačiau būtent po „Da Vinčio kodo“, mano nuomone, ir prasidėjo autoriaus stagnacija. Jau „Prarastas simbolis“ buvo nuobodokas, tarsi parašytas įstrigus tame pačiame rate. Tačiau ten autorius visgi sugebėjo intrigą išvystyti, ir knygos skaitymo kančia pavadinti negalėjau.

Tačiau čia sveiki sulaukę „Inferno“. Ir vėl tas pats pagrindinis herojus – Robertas Lengdonas, ir vėl istorija, kuomet jam tenka iššifruoti kodus, minti istorines mįsles, lankytis įspūdingose vietovėse (šįsyk Florencija, Stambulas, Venecija) ir, žinoma, čia yra žavi mergina, atsidurianti R.Lengdono kompanijoje, bei paslaptinga organizacija. Kažką primena, ar ne?

Receptas, kurį D.Brownas jau sėkmingai naudojo, čia ima nebeveikti. Jau knygos viduryje imi save pagauti, kad ima žiovulys ir mintys, kaip čia pabaigti knygą. Įsivaizduojate – skaitant D.Browną, kuris, kaip bežiūrėtume, bent jau dėmesį tikrai visuomet sugebėdavo prikaustyti. Šablonų ir klišių čia tiesiog knibžda, o herojai tokie nuspėjami, kad net nekyla intriga galvojant, kas bus paskui. Negelbsti net ir Dantė, kurio „Pragaras“ čia narstomas po kaulelį, – ir tai tampa nuobodu. Na, o pabaiga priverčia kone juoktis – jūs čia rimtai, rašytojau? 🙂

Akivaizdu, kad D.Brownui reikėtų gerai pagalvoti, ar tęsti R.Lengdono seriją. Kita vertus… Matome, kaip knygą perka, tad kam keisti receptą, nesvarbu, kad jis nusibodęs – juk pirkėjams tinka. „Coca Cola“ gi irgi nekeičia savo recepto, ar ne? Būtent panašus palyginimas čia ir peršasi, nes vertinti „Inferno“ kaip nors kitaip nei kaip dar vieną vartojimo prekę liežuvis neapsiverčia. 

One thought on “„Inferno“: pragaro ratai Dano Browno gerbėjams

  1. Aš tai mėgaudavausi kitomis Brown knygomis. Nieko rimto, bet žinojau, kad norėsiu dar skyrelio ir dar… Bet ši… Praleidau 100psl ir net nepasijautė. Vos vos damušiau.

Parašykite komentarą

Top