You are here
Pagrindinis > Rekomenduojame > „Knygų palėpės“ 2015-ųjų knygų rinkimai: geriausi ir blogiausi

„Knygų palėpės“ 2015-ųjų knygų rinkimai: geriausi ir blogiausi

 

Kaip ir kiekvienais metais, artėjant metų pabaigai „Knygų palėpė“ skelbia subjektyvų savo topą – kas buvo geriausia, o gal ir blogiausia Lietuvos knygų pasaulyje šiais metais.

Metų knyga: Julianas Barnesas „Gyvenimo lygmenys“ (leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė)

Julianas Barnesas yra labai mėgstamas „Knygų palėpėje“, nėra čia ko slėpti. Kiekviena jo knyga yra tikras džiaugsmas literatūros gurmanams. Džiaugėmės chameleoniška, virtuoziška jo „Flobero papūga“, labiau linijiniu pasakojimu „Pabaigos jausme“.

Nauja jo knyga „Gyvenimo lygmenys“ yra visiškai kitokia. Pirmas žodis, ateinantis į galvą – liūdesys. Knyga, parašyta tarsi dienoraščiai, kaip įveikti skausmą, yra skirta apmąstyti praradimą, netektį. Autorius rašo be galo atvirai, tai emociškai sukrečianti knyga. Ji gali prislėgti, gali būti terapijos priemone išgyvenant savo paties skausmą, bet visų pirma autorius čia ir vėl stebina savo pasakojimo talentu. Ir vėl įrodo, kad nevalia praleisti pro akis nei vieno jo kūrinio.

Gyvenimo lygmenys

Metų sugrįžimo viltis: „Alma littera“

Jau praėjusiais metais pažymėjome, kad leidykla „Alma littera“ pamažu keičiasi. Juk dar neseniai tai buvo popsinės, dažnai nekokybiškos literatūros fabriko sinonimas. Kai ant knygos pamatytas ženklas „Alma littera“ nuteikdavo pačiam blogiausiam.

Tačiau dabar jau to nebėra. „Alma littera“ vis drąsiau atsigręžia į kokybišką literatūrą – žinoma, daro tai dėl tų pačių komercinių priežasčių, pamatę, kad žmonės vis daugiau perka rimtesnės literatūros. Tačiau argi mums svarbu, kodėl jie taip daro? Svarbu, kad dar viena leidykla gali pasiūlyti ir kokybiškos literatūros. Greta kalno popso, mes iš jų gauname geros istorinės literatūros, gauname T.Kinnunen „Namas kryžkelėje“, A.Doerr „Neregimoji šviesa“ ir nemažai kitų knygų, kurios vertos išskyrimo. Kol kas tai dar tik viltis, mat neaišku, kur komerciniai vandenys nublokš šią leidyklą kitais metais.

Tačiau juk mes dar pamename „Alma littera“ su „XX aukso fondo“ serija, tad viltis yra.

Metų leidykla: „Sofoklis“

„Sofoklis“ ilgai blaškėsi, bandydami visokias koncepcijas ir ieškodami savo nišos nedidelėje mūsų leidėjų rinkoje, kol galiausiai visgi įtvirtino savo vardą kaip leidykla, siūlanti ir nemažai kokybiškos literatūros. Taip, ir jie leidžia meilės romanų, turi polinkį knygoms apie madą, tačiau tai nenubruka į šalį ir rimtesnės literatūros.

Naujas S.Rushdie romanas, L.Singer „Koncerta kairiajai rankai“ – tik kelios šioje leidykloje išleistos, knygų mėgėjų dėmesio vertos knygos. Na, o šiais metais jie užsiėmė ir kokybiškos literatūros perleidimu – S.Rushdie, J.Hellerio, J.M.Coetzee knygos vėl atsirado knygynų lentynose.

Metų džiuginanti tendencija: naujienos leidžiamos operatyviai

Lietuvių leidėjai niekad niekur neskubėjo. Jeigu pasirodo visame pasaulyje daug atgarsių sulaukianti knyga, galime tikėtis, kad po penkių metų skaitysime ją ir lietuviškai. Žinoma, jeigu tai nėra Haruki Murakami, kurio leidyba lenkiame net ir anglakalbes leidyklas.

Tačiau dabar galime matyti, kad nereikia būti H.Murakami, kad tavo knyga gana operatyviai pasirodytų ir lietuviškai. „Alma littera“ ėmė reaguoti į apdovanojimus – Nobelio, Pulitzerio premijų laureatų kūrinius čiumpa ilgai nesvarstydami. Na, o išties džiugu buvo dėl to, kad beveik tuo pačiu metu kaip ir visame likusiame pasaulyje lietuviškai galėjome perskaityti S.Rushdie naują romaną. Gal ne taip greitai, bet visgi tais pačiais metais perskaitėme ir naują M.Houellebecq knygą „Pasidavimas“. Buvo ir kitų operatyvių blykstelėjimų. Gal leidėjai jau supranta, kad skaitytojai yra išprusę, jie moka užsienio kalbas ir nenusiteikę laukti kelių metų, kol visur aptariama knyga pasirodys ir lietuviškai?

Skersveju namai

Metų lietuvių autorių knyga: Danutė Kalinauskaitė „Skersvėjų namai“ (leidykla „Tyto alba“)

D.Kalinauskaitė retai nudžiugina mus savo nauja kūryba. 1987 išleido knygą „Išėjusi šviesa“, tik 2008 metais išėjo jos naujas novelių rinkinys „Niekada nežinai“, ir štai, praėjus septyneriems metams, ir naujasis novelių rinkinys „Skersvėjų namai“.

Šis rinkinys darsyk įrodo, kad tokių talentų kaip D.Kalinauskaitė mūsų literatūroje beveik nėra. Jos subtilus žodžio pajautimas, pasakojimai, kuriuose po kasdienybės paviršiumi slypi neišsemiami klodai, regis, paprastos istorijos, pasakančios tiek daug. Tai neeilinė knyga, kurios laukėme iš lietuvių rašytojų visus metus ir metams baigiantis galų gale sulaukėme. Atleisk, V.Papievi, vis dėlto metų lietuviškos knygos titulą skiriame D.Kalinauskaitei.

Maldororo giesmes

Metų netikėtumas: Lautreamont „Maldororo giesmės“ (leidykla „Kitos knygos“, iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas)

O taip, nemažai žmonių šią knygą turės savo knygų lentynoje ir labai nedaug bus ją perskaitę. Nes kažin ar tai knyga, kurią skaityti yra labai lengva ir ar ji pakrauna būtent tokiomis emocijomis, kokias norėtumėte ilgiau patirti. XIX amžiaus siurrealistinio pykčio triumfas pagaliau pasirodė ir lietuviškai. Žinoma, kas jei ne „Kitos knygos“ galėjo ryžtis tokios knygos, kurioje tiek blogio, tiek laužomų rėmų, pasąmonės atvėrimų, gaivališkumo prasiveržimo, išleidimui. Tai undergroundinės kūrybos klasika, su kuria, kad ir mažomis dozėmis, susipažinti iš tiesų verta.

Umberto Eco

Metų nusivylimas: Umberto Eco „Nr.0“ (leidykla „Tyto alba“, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė)

Ar kada galvojome, kad Umberto Eco vardą minėsime greta žodžio „nusivylimas“? Jokiu būdu. Jo „Fuko švytuoklė“ asmeniniame tope tikrai pakliūtų į visų laikų dešimtuką. Jo „Rožės vardas“ yra pavyzdys, kaip reikia rašyti istorinius detektyvus. Buvo ir kitų jo knygų, vienos silpnesnės, kitos stipresnės, tačiau jeigu ir ne viskas labai patikdavo, „nurašydavai“ tai nepakankamai savo erudicijai ir konteksto neišmanymui.

O štai išėjus „Nr.0“ galų galima pasakyti, kad iš U.Eco tikėtasi daugiau. Toks vaizdas, kad rašytojas tiesiog nebeturėjo kantrybės rašyti didelį, sudėtingą kūrinį, tad pasitenkino štai tokiu manifestu apie konspiracijas ir žiniasklaidą. Nesakome, kad skaityti neįdomu. Tačiau iš tokio grando tikiesi žymiai daugiau.

22-oji islyga

Metų perleidimas: Josepho Hellerio „22-oji išlyga“ (leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis)

Juodojo humoro klasika, jau seniai dingusi iš knygynų lentynų. Kažkada šią knygą išleido „Tyto alba“, ir „Sofoklis“, šiemet ėmęsis rimtos literatūros perleidimo, į savo sąrašus įtraukė ir „22-ąją išlygą“.

Šios knygos labai pristatinėti ir nereikėtų, nes tai tokia juodojo humoro klasika, kad mėginti rasti jai apibūdinimus būtų net nepadoru. Galima tik pasakyti, kad jeigu galvojate, jog Šveikas yra vienintelis puikiai sukurtas komiškas personažas, rašant apie karo laikus, pabandykite „22-ąją išlygą“.

Metų renginiai: mažieji knygų festivaliai

Literatūriniai renginiai – jų pas mus vis dar trūksta. Jau nebeverksime dėl Vilniaus knygų festivalio, kuris buvo tokia puiki idėja, gyvavusi taip trumpai. Taip, nepaisant visų grūsčių, pompastikos, komercializacijos, buvusios dvasios praradimo mums patinka Vilniaus knygų mugė – tai jau kito kalibro renginys, kuriame negali tikėtis to, ką rastum nedidelėje knygų mugėje.

Tačiau yra ir kitų knygų mugių, į kurias dažniausiai mažai kas atkreipia dėmesį. Štai neseniai tokia mažųjų leidyklų mugė vyko sostinės Karoliniškių mikrorajone. Dar prieš tai mažieji leidėjai rinkosi Klaipėdoje. Bent kelias dienas mugė vyko Vilniaus karininkų ramovėje. Ir tai tik keli pavyzdžiai. Patikėkite, norėdami galite tokių renginių rasti visai nemažai. Taip, juose nebus garsių vardų, didžiulės programos, tačiau čia galima geriau pajausti bendruomeniškumą, paremti mažuosius leidėjus, o ir atmosfera dažnai būna kur kas jaukesnė nei tuose didžiuosiuose renginiuose, kur vietos sau tenka ieškotis iriantis alkūnėmis per minią.

Mamahuhu

Metų kelionių knyga: Eglė Aukštakalnytė Hansen „Mamahuhu“ (leidykla „Tyto alba“)

Šiemet šioje srityje aiškaus favorito neturėjome. Nemažai apie keliones išleistų knygų buvo tiesiog kiek praplėsti gidai, daugelyje jų trūko savito požiūrio, originalumo.

Priekaištų galima turėti ir „Mamahuhu“, kuri yra kone enciklopedinio pobūdžio, joje pritrūksta gyvumo, tačiau visgi nuneigti sunku – tai knyga, pateikianti išsamų vaizdą apie tai, kaip gyvena kinai, kokios jų tradicijos, mentalitetas. Šalis, kurios įtaka pasaulyje tik augs, todėl visai pravartu susipažinti su jos gyvenimo būdu išsamiau. Patikėkite, stebinančių dalykų rasite ne vieną ir ne du, o autorė, šešerius metus praleidusi Kinijoje, apie šią šalį turi ką papasakoti.

Parašykite komentarą

Top