You are here
Pagrindinis > Mes skaitėme > „Knygų Palėpės“ 2016-ųjų rinkimai: kas labiausiai džiugino literatūros pasaulyje?

„Knygų Palėpės“ 2016-ųjų rinkimai: kas labiausiai džiugino literatūros pasaulyje?

Kaip ir kiekvienais metais, dalinamės savo įžvalgomis, kas Lietuvos literatūros pasaulyje praėjusiais metais labiausiai džiugino, kurios knygos ar renginiai paliko didžiausią įspūdį.

Metų tendencija: Fantastinės literatūros sugrįžimas

Po „Eridano“ kolapso ilgą laiką atrodė, kad fantastinės literatūros leidyba Lietuvoje ilgam liks kažkur paraštėse, o šio žanro gerbėjai turės gelbėtis skaitydami knygas užsienio kalbomis. Tačiau praėjusiais metais nudžiugino leidykla „Kitos knygos“, kuri vieną po kitos ėmė leisti fantastinės literatūros klasiką. Strugackių „Sunku būti dievu“, D.Adamso „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, I.Asimovo „Fondas“ ir kitos knygos – panašu, kad leidykla rimtai nusiteikusi užpildyti šią nišą.

Tiesa, kol kas leidykla orientuojasi į žanro klasiką, tačiau galima tikėtis, kad jeigu skaitytojai noriai pirks šias knygas, sulauksime ir modernesnių šio žanro kūrinių.

Geriausia grožinės literatūros knyga: Jaume Cabre „Prisipažįstu“ (leidykla „Alma littera“, į lietuvių iš katalonų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas)

Įspūdingo užmojo kūrinys ir puikus vertimas – J.Cabre, vieno garsiausių šių laiku katalonų autoriaus, knyga „Prisipažįstu“ praėjusiais metais paliko didžiausią įspūdį. Septyni šimtmečiai, apie du šimtai veikėjų, keturios šalys – ypatinga erudicija prisodrintas kūrinys, pasakojantis Europos istoriją, pažymėtą blogio ženklu. Knyga, kurios nereikėtų praleisti.

Geriausia negrožinės literatūros knyga: Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ (leidykla „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Tadas Juras)

Praėjusiais metais buvo išleista nemažai išskirtinių negrožinės literatūros kūrinių (vien jau ko verta Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“), tačiau iš visų jų aiškiai išsiskiria „Sapiens“ – pagauliai, žaismingai parašyta žmonijos istorija. Ne, tai ne vadovėlis, nors autorius pateikia išties daugybę istorinių, antropologinių ir kitų žinių, o bandymas suvokti, kodėl žmonijos evoliucija buvo būtent tokia, kaip žmogui pavyko užkariauti pasaulį ir, kas svarbiausia, ką žmogus su tuo užkariavimu daro. Knygoje yra daugybė nepatogių minčių, provokacijų, verčiančių suabejoti neginčijamomis tiesomis, iš naujo permąstyti visuomenės sandarą ar tokius dalykus kaip žmogaus laimė, laisvė. Su autoriaus išvadomis galbūt ir nesutiksite, tačiau tai tikrai ta knyga, kuri privers susimąstyti ir, žinoma, praturtins žiniomis.

Metų renginys: „Vilniaus lapai“

Prisipažinsime, ganėtinai skeptiškai vertinome galimybę, kad Lietuvoje galima suorganizuoti knygų renginį, į kurį eidami žmonės sutiktų mokėti už susitikimus su autoriais. Ir visgi – tai pavyko. Susitikimai su rašytojais pritraukė pilnas sales (tiesa, įdomu, kiek iš tų žmonių pirko bilietus, o kiek atėjo su pakvietimais), organizatoriai sugebėjo sukurti rafinuotą šventę literatūros mėgėjams. Labai gerai, kad ne tik Vilniaus knygų mugė tampa knygų mėgėjų susibūrimo vieta, ir jau aišku, kad „Vilniaus lapai“ bus tęsiami ir šiemet – gautas finansavimas šių metų renginiui.

Tiesa, šioks toks kuriozas – mieste, kuriame didesnių literatūros renginių vyksta ne tiek jau ir daug, taip jau sutapo, kad tą patį savaitgalį vyko du knygų mėgėjams skirti renginiai – „Vilniaus lapai“ ir „Paviljono“ knygų savaitgalis. Nors persiplėšk.

Metų leidykla: „Alma littera“

Jau praėjusiais metais leidyklai „Alma littera“ skyrėme „Metų sugrįžimo viltis“ titulą, o apžvelgdami praėjusius metus galime ir drąsiai pasakyti, kad viltys buvo pateisintos. Dar visai neseniai leidykla, apie kurią rimtesnės literatūros mėgėjai buvo įpratę kalbėti pašaipiai, kuri orientavosi išskirtinai į popliteratūros fabriką, praėjusiais metais išleido išties nemažai rimtų kūrinių. J.Marias, J.Cabre, E.Ferrante, tai tik keli autoriai, kurių knygas leido ši leidykla – „Alma littera“ vis drąsiau leidžia rimtesnes knygas, nors ir abejotina, ar visų jų leidyba atsiperka. Galbūt tai irgi yra dėl komercinių sumetimų – mat pastebima tendencija, kad žmonės atsigręžia į rimtesnę literatūrą, bet argi tai svarbu? Svarbiausia, kad dar viena leidykla leidžia geras knygas.

Deja, „Almai litterai“ vis aktyviau leidžiant rimtesnes knygas, kai kurios kitos leidyklos šią sritį apleidžia. Rimtosios literatūros priešakyje ilgus metus buvusios „Baltos lankos“ pastaruoju metu blaškosi, praradusios buvusią koncepciją ir leisdamos nemažą kiekį abejotinos vertės literatūros. „Vaga“ irgi per metus pradžiugino vos keliais rimtesniais išleistais kūriniais. „Tyto alba“, „Sofoklis“ vis dar išlaiko iškeltą kartelę (nors „Sofoklis“ vis aktyviau imasi perleidimų, o ne naujų knygų leidybos), „Kitos knygos“ pasuko fantastinės ir negrožinės literatūros kryptimi, džiugu, kad su Sauliaus Repečkos atėjimu Rašytojų sąjungos leidykla irgi išleidžia daugiau įdomių užsienio autorių kūrinių. Turi ką pasiūlyti ir mažosios leidyklos. Ir „Alma litteros“ prisidėjimas prie jų – džiugus ženklas, tikėkimės, – ne laikinas reiškinys.

Metų perleidimas: Jose Luis Borges „Smėlio knyga“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis)

Šioje kategorijoje išsirinkti buvo sunku. Perleidimų buvo nemažai ir tikrai vertų dėmesio (tarkime, naujas „Mobio Diko“ leidimas), tačiau visgi galiausiai apsistojome ties Jose Luis Borgeso smulkiosios prozos rinkiniu. Rašytojas, be kurio sunkiai įsivaizduojama pasaulio literatūra, kuris savo kūryboje sujungė vaizduotės žaismą su tvirta logika, skaitytoją panardinantis į tirštą metaforų, simbolių ir žinių labirintą. Turbūt sunkiai būtų įmanoma kažkurį kitą rašytoją rekomenduoti labiau. Tiesa, bent jau mums atrodo, kad prieš dešimtmetį leistos šios knygos viršelis buvo skoningenis ir geriau atitinkantis turinį.

Metų lietuvių autorių knyga: Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“ (leidykla „Tyto alba“)

Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – romanas, kurio jau seniai reikėjo. Dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo labai įdomus laikas, tiesiog prašantis rašytojų plunksnos. Ir Rimantas Kmita galų gale tokį romaną parašė – šiaulietiška šnekta surašytą pasakojimą apie tai, ką reiškė augti dešimtojo dešimtmečio viduryje Šiauliuose. Kontrabandos vežimas į Latviją ir Lenkiją, regbis, pirmosios meilės, BIX, vietinis underground’as, kvartalo taisyklės ir puikus humoras, kurio taip reta lietuvių prozoje.

Metų knygynas: „Eureka“

Senamiestyje gyvuojantis „Eurekos“ knygynas demonstruoja, ką reiškia meilė knygoms. Nedidelis, vienas jaukiausių knygynų su puikiai parinktomis knygomis – tikras džiaugsmas rimtosios literatūros mėgėjams. Čia dirba žmonės, puikiai besigaudantys pasaulinės literatūros tendencijose, o mus labiausiai džiugina tai, kad Vilniaus centre yra knygynas, kuriame galime rasti knygų anglų kalba. J.Barnesas, R.Bolano, M.Atwood ir daugybė kitų – jų knygas galime rasti čia anglų kalba dažnai pigiau nei kad kainuotų jas parsisiųsti. Tuo metu, kai pas mus knygų leidimo tempai ir pasiūla perša mintį, kad esame gana glūdžioje provincijoje, šis knygynas atrodo kaip miela išimtis.

Metų poezijos knyga: Aušra Kaziliūnaitė „Esu aptrupėjusios sienos“ (leidykla „Kitos knygos“)

Giliausiai į širdį savo eilėmis smeigusi poetė. Paskaitykite, įsitikinsite.

2 thoughts on “„Knygų Palėpės“ 2016-ųjų rinkimai: kas labiausiai džiugino literatūros pasaulyje?

  1. Ka kaziliunaites poezija turi bendro su sirdim? Ar bent suprantate, apie ka cia kalbate?

  2. Abejoju, ar blaškosi „Baltos lankos“. Tik pažiūrėkit, ką išleido: H. Kent „Paskutinės apeigos“, L. Groff „Moiros ir Furijos“, E. Cline „Merginos“, M. Albom „Dievas skambina vienąkart“, D. Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“, perleido H..Melville’io „Mobi Diką“, H. Hessės „Stiklo karoliukų žaidimą“.

Parašykite komentarą

Top